Mokslininkai: vidinis Žemės branduolys pradėjo suktis lėčiau

Matyt, kažkas nusprendė sustabdyti Žemę ir išlipti.

Tankus vidinis Žemės branduolys, sudarytas daugiausia iš geležies ir nikelio, gali suktis greičiau arba lėčiau nei likusi planetos dalis. Teoriškai tokia galimybė buvo svarstoma, nes jį supa skystas išorinis branduolys ir mantija, t. y. Žemė nėra kieta standi struktūra. Kartu visų jos sluoksnių sukimosi parametrai didele dalimi sutampa.

Neseniai Pietų Kalifornijos universiteto atstovų vadovaujamos mokslininkų grupės atliktas tyrimas parodė, kad vidinis branduolys ėmė atsilikti nuo likusios planetos dalies sukimosi. Ištirti vidinį branduolį, esantį maždaug 4800 kilometrų gylyje, nėra lengva. Tai daroma tiriant žemės drebėjimų sukeliamas seismines bangas. Jautrūs prietaisai gali jas stebėti dideliais atstumais, o priklausomai nuo terpės, kuria bangos sklinda, jos keičia savo charakteristikas – lūžta, atsispindi ir lėtėja skirtingais būdais.

Tiriant vidinio branduolio sukimosi parametrus buvo sumanyta surinkti didelį duomenų rinkinį iš tų pačių vietų, kuriose vyksta pasikartojantys žemės drebėjimai. Taip būtų galima gerai suprasti Žemės vidaus struktūrą ir jos poslinkį laike. Darbo autoriai ėmėsi tirti 121 žemės drebėjimo profilį. Visi jie įvyko 1991-2023 m. Pietų Sandvičo salose, o jų signalą užfiksavo Šiaurės Amerikoje esančios stotys.

Analizuojant stebėtas seismines bangas ir jų charakteristikas, galima daryti išvadą, kad 2003-2008 m. vidinis branduolys sukosi šiek tiek greičiau nei mantija ir Žemės pluta. Paskui jis sulėtėjo. Jis pradėjo atsilikti nuo plutos. Skirtumas tesiekia laipsnio dalį per metus. Tačiau net tokiam mažyčiam pokyčiui reikia milžiniškos jėgos.

Tyrimo autoriai mano, kad tam tikri skystame išoriniame branduolyje vykstantys procesai, sukėlę gravitacinius trikdžius, lėmė vidinio branduolio sulėtėjimą. Dalis šio sulėtėjimo bus perkelta į Žemės paviršių. Techniškai tai lems ilgesnes dienas. Tačiau tai bus labai sunku pastebėti, nes reikšmė sieks iki tūkstantosios sekundės dalies per parą. Be to, gali būti, kad vidinis branduolys vėl paspartės.

Tiksliai prognozuoti jo elgesį sunku, nes Žemės vidinių struktūrų sąveika nėra iki galo ištirta. Taip pat nelengva numatyti planetos branduolio sukimosi greičio pasikeitimo pasekmes. Nors apokalipsės tikėtis nereikėtų. Darbo autoriai mano, kad šis greičio kitimas gali būti susijęs su Žemės magnetinio lauko polių, kurie, kaip žinoma, laikui bėgant migruoja, judėjimu.