Kodėl „Aš” yra iliuzija, dėl kurios kenčiame

Dauguma mūsų liūdesių visiškai nesusiję su tikrove.

Žmonės yra visiškai tikri, kad žino, kas yra „Aš”. Tačiau jei apie tai susimąstome ir bandome paaiškinti, kas tai yra, iškyla sunkumų.

Galima sakyti, kad „Aš” yra mano kūnas. Tačiau visiškai paralyžiuoti žmonės nenustoja būti savimi. Be to, prisiminimai, nuomonės, įsitikinimai, socialiniai vaidmenys, skonis, lytis netinka „Aš” apibrėžti. Visus šiuos dalykus galima pakeisti arba prarasti atmintį. Tačiau vis tiek jausitės savo „Aš”. Taigi kur jis slepiasi?

Knygoje „NO SELF, NO PROBLEM: How Neuropsychology Is Catching Up to Buddhism (Nėra ego, nėra problemos. Ką budistai žinojo apie smegenis anksčiau už visus mokslininkus)” kognityvinės neuropsichologijos specialistas Krisas Niebaueris (Chris Niebauer) pasakoja, kad dauguma žmonių savo „Aš” laiko balsą galvoje. Jis pasakoja jiems apie pasaulį ir lemia jų įsitikinimus. Jis pasakoja apie pasaulį, nustato įsitikinimus, atkuria prisiminimus, sutapatina žmogų su jo kūnu ir numato, kas gali nutikti ateityje.

Šis balsas yra smegenų, tiksliau, kairiojo pusrutulio, produktas. Ir jis klysta daug dažniau, nei mums norėtųsi.

Kaip kairysis pusrutulis pasakoja istorijas

Mūsų smegenis sudaro du pusrutuliai, kuriuos jungia kalvos kūnas – nervinių skaidulų, kuriomis perduodami impulsai, rezginys.

XX a. septintajame dešimtmetyje mokslininkai bandė juos atskirti, kad palengvintų epilepsija sergančių pacientų priepuolius. Tai padėjo pacientams ir suteikė gydytojams bei mokslininkams galimybę geriau suprasti, kaip šios dvi pusės veikia skirtingai.

Žmonių su padalytomis smegenimis tyrimai parodė, kad nors pusrutulių funkcijos panašios, jos taip pat labai skiriasi:

• Kairysis pusrutulis sukuria paaiškinimus ir priežastis, padedančias suprasti dalykus. Niebaueris jį vadina tikrovės „aiškintoju”. Jis valdo kalbą ir mąsto kategorijomis, lygindamas, ieškodamas skirtumų ir juos pabrėždamas, kad atskirtų vieną dalyką nuo kito. Pavyzdžiui, norėdamas pamatyti beržus tarp tuopų arba nustatyti, kas vakarėlyje yra nevykusiai apsirengęs.
• Dešinysis pusrutulis į suvokimą žiūri globaliai. Jis apdoroja informaciją apie pasaulį neskirstydamas jos į kategorijas ir nepažymėdamas etiketėmis. Kairysis pusrutulis kuria verbalinius apmąstymus, o dešinysis atsakingas už srauto būseną – visišką įsitraukimą į veiksmą, kai, atrodo, susiliejate su savo veikla.

Kadangi dešinysis pusrutulis neturi prieigos prie kalbos, jo veikla dažnai vadinama nesąmoninga. Tačiau tai nereiškia, kad jo suvokimas neturi reikšmės.

Vieno eksperimento metu žmogui su padalytomis smegenimis buvo rodomi skirtingi vaizdai. Kairiajam pusrutuliui buvo parodyta višta, o dešiniajam – sniegas. Tada dalyvio buvo paprašyta pasirinkti paveikslėlius, susijusius su ankstesniais pagal prasmę, ir jis nurodė vištos koją ir kastuvą.

Tada tiriamojo buvo paprašyta paaiškinti savo pasirinkimą. Kadangi dešinysis pusrutulis neturi kalbos, o kairysis pusrutulis nematė sniego, asmuo negalėjo susieti paveikslėlių. Tuomet jis neabejodamas pareiškė, kad vištos išmatas reikia išvalyti, o tam reikia kastuvo.

Taigi kairysis pusrutulis išsisuko iš padėties, sugalvojęs įtikinamą, nors ir neteisingą, paaiškinimą.

Tokios interpretacijos klaidos pasitaiko ne tik žmonėms, kurių smegenys padalytos į dvi dalis. Tiesą sakant, kairysis pusrutulis klysta visą laiką, ir dažniausiai mes to net nesuvokiame.

Pavyzdžiui, vieno eksperimento metu mokslininkai paprašė savanorių įvertinti nuotraukoje esančių žmonių patrauklumą. Nuotraukos buvo rodomos arba prieš, arba po to, kai dalyviai važiavo amerikietiškais kalneliais. Paaiškėjo, kad po pasivažinėjimo tiriamieji visada matė, kad nuotraukose esantys žmonės yra gražesni: jie supainiojo pasivažinėjimo jaudulį su patrauklumu.

Savo knygoje „How Emotions Are Made. The Secret Life of the Brain (Kaip gimsta emocijos. Smegenų supratimo ir emocijų valdymo revoliucija)” Lisa Barrett aprašė, kaip kartą pirmuosius gripo simptomus supainiojo su meile. Kairysis pusrutulis sujungė karščiavimą, skrandžio diskomfortą ir pasimatymą su nauju žmogumi ir visa tai interpretavo kaip besiformuojančios aistros jaudulį.

Taigi ši smegenų dalis visą laiką spėlioja, kas vyksta, ir pasakoja apie tai istoriją. O tada ji neabejodama ja tiki. Be to, mūsų „Aš” yra lygiai tokia pati istorija, kurią pasakojame patys sau.

Kaip kairysis pusrutulis sukuria „Aš” iliuziją

Kairysis pusrutulis nuolat kuria tikrovės modelius. Visur matome tam tikrą koreliaciją, ir tai labai naudinga. Tokiu būdu galite atpalaiduoti savo smegenis ir negaišti daug laiko, kaskart iš naujo vertindami tai, ką matote, kas vyksta. Tačiau kartu polinkis visur įžvelgti dėsningumus gali apsunkinti gyvenimą ir paskatinti neteisingas interpretacijas.

Pavyzdžiui, viename eksperimente žmonių, kurių smegenys buvo padalytos į dvi dalis, buvo paprašyta atspėti, ar kvadratas atsiras ekrano viršuje, ar apačioje.

Vaizdai buvo rodomi atsitiktine tvarka, tačiau 80 proc. atvejų jie atsirasdavo viršuje. Kai kvadratas pasirodydavo kairėje pusėje, o spėliodavo dešinysis pusrutulis, žmonės dažniau nuspėdavo viršutinę padėtį ir beveik visada būdavo teisūs. Tačiau kai paveikslėlis pasirodydavo dešinėje, įsijungdavo „aiškintojas” ir bandydavo išsiaiškinti modelį (kurio ten nebuvo), todėl dalyviai daug dažniau klydo prognozuodami.

Krisas Niebaueris (Chris Niebauer) iškėlė mintį, kad būtent šis kairiojo pusrutulio polinkis ieškoti stabilių modelių paskatino mus suvokti save kaip kažką tikro ir nekintamo.

Mūsų modelį suvokianti mašina žvelgia į vidų ir randa optimalią suvokimo poziciją, įsimena mėgstamų ir nemėgstamų dalykų, įsitikinimų, pažiūrų ir t. t. seriją, o tada sukuria „Aš” modelį.

Krisas Niebaueris (Chris Niebauer)

Galime sakyti, kad iš tiesų nėra jokio „Аš”. Jį sukuria ir palaiko protas. Jei šiam įvaizdžiui iškyla grėsmė, įsikiša kairiojo pusrutulio interpretatorius, permąstydamas ir iš naujo įvertindamas viską pasaulyje, kad tai kompensuotų.

Pavyzdžiui, jei jaučiate deginančią gėdą arba manote, kad esate blogas, gali įsijungti kitų nuvertinimas: „Man nusispjauti ant jų nuomonės!”. Arba dėmesio keitimas: „Taip, nesu turtingas, bet esu geras ir turiu daug draugų.

Kodėl „Aš” iliuzija verčia kankintis

Ego sukūrimas savaime nesukelia neigiamų jausmų – jis suvokiamas visiškai natūraliai. Problemos prasideda tada, kai lyginame save su kitais.

O kadangi kairysis pusrutulis sutelkia dėmesį į skirtumus, viskas vyksta automatiškai ir nereikalauja sąmoningų pastangų. Ir čia jūsų paslaugoms yra ne tik visi jūsų draugai, kaimynai ir kolegos, bet ir nepažįstami žmonės iš socialinių tinklų, taip pat įsivaizduojamas idealus jūs, kuriuo kažkodėl turite tapti .

Jūsų būklė ir savęs suvokimas priklauso nuo to, kiek esate blogesnis ar geresnis už kitus kokioje nors kategorijoje:

• Kaimynai vieni nuo kitų nupučia dulkes, o pas mus nuolat kyla skandalai. Aš turiu blogą šeimą. Kančia.
• Mane įžeidė parduotuvės pardavėja. Kaip ji galėjo taip pasielgti? Ar aš esu blogesnis už kitus? Kančia.
• Mano sūnui nesiseka mokykloje. Aš blogai jį auklėjau. Esu bloga motina. Kančia.
• Labai mėgstu keliauti, bet negaliu sau to leisti. Praleidžiu geriausius savo metus darbe, kurio nemėgstu. Kančia.

Net jei nelaikote savęs pavyduoliu, vis tiek kasdien susiduriate su šiais palyginimais. Paprasčiausiai todėl, kad taip veikia mūsų mąstysena. O visos šios mintys suvokiamos kaip realybė ir tarnauja kaip maistas visai eilei neigiamų emocijų – nuo nusivylimo iki gėdos, širdgėlos ir kaltės jausmo.

Kodėl esate nelaimingas? Todėl, kad 99,9 proc. visko, ką galvojate ir darote, yra nukreipta į jus. O jūs neegzistuojate.

Krisas Niebaueris (Chris Niebauer)

Mes nematome už interpretacijų slypinčios tikrovės. Pasaulį skirstome į „prieš” ir „po”, o ne į vientisą „dabar”. Save, kitus, veiksmus ir įvykius apibrėžiame kaip „gerus” ir „blogus” pagal turimas kategorijas.

Kai pagal tam tikrus kriterijus nustatote, kad esate visiškas nevykėlis, iš tiesų pradedate tuo tikėti. Lygiai taip pat, kaip galite tikėti skraidančia makaronų pabaisa. Tik ši angliavandenių gražuolė jūsų neerzina, o jūsų iliuzinis nenusipelnęs „Aš” – žiauriai erzina.

Kaip nustoti kankintis dėl iliuzijų

Stenkitės į savo asmenybę žiūrėti ne kaip į stabilų ir nekintantį dalyką, bet kaip į procesą. Kažką panašaus į vandens tėkmę arba šviesos žaismą deimanto briaunose.

Šiuo metu jūsų suvokimas yra toks, o interpretatorius padarė tam tikrą išvadą. Kitą akimirką ji susiformuos kitaip, ir jūs būsite kitoks „Aš”, nei buvote anksčiau.

Ši iliuzija priklauso nuo daugelio skirtingų dalykų: vietos, aplinkos, sveikatos būklės, miego praėjusią naktį, sotumo ir net bakterijų populiacijos žarnyne!

Jūs negalite išjungti savo „vertėjo” – jis yra būtinas ir svarbus. Tačiau galite išmokyti jį nežiūrėti į savo prognozes pernelyg rimtai.

O kad dažniau pamirštumėte, jog jis apskritai egzistuoja, galite pabandyti medituoti. Ši būsena kaip tik skirta vidiniam balsui išjungti, pasaulį suvokti bekalbiu dešiniuoju pusrutuliu.

Taip šiek tiek pakeitę smegenų veiklą, pradėsite pastebėti daug daugiau malonių dalykų aplink save ir suprasite, kad mintys tėra tik mintys, o ne tikrovė.