Mokslininkai atkūrė neandertalietės moters veidą: palaidota gėlyne
Jos kaulams apie 75 000 metų.
Britų ir olandų mokslininkams pavyko atkurti neandertalietės moters, kurios skeletas buvo rastas Šanidaro urve Irako Kurdistane, veidą. Šios paieškos turi gana sudėtingą istoriją.
Kasinėjimai šioje vietoje buvo atlikti dar XX a. septintajame dešimtmetyje. Tuomet buvo rasta apatinė moters, vardu Šanidar Zet, skeleto dalis. Jos kaulų amžius – apie 75 000 metų. Čia taip pat rasta mažiausiai dešimties kitų neandertaliečių palaikų ir specialiai padėtas akmuo. Tai leido manyti, kad ši vieta turėjo svarbią laidojimo reikšmę.
Be to, tyrėjai iškėlė hipotezę, kad neandertaliečiai galėjo turėti tam tikrą laidojimo ritualą. Mat toje vietoje, kur buvo rasti kaulai, buvo daug žiedadulkių. Jos galėjo likti nuo kapą dengusios gėlių lysvės. Tačiau ši hipotezė nebuvo toliau plėtojama. Šiuolaikiniai mokslininkai daro prielaidą, kad oloje, kurioje rasti visi šie radiniai, tiesiog tam tikru metu gyveno bitės.
Tik praėjusio dešimtmečio pabaigoje pavyko sugrįžti prie Šanidaro olos kasinėjimų. O 2018 m. mokslininkams pavyko rasti pačią Šanidaro Zeto kaukolę. Tačiau ji buvo smarkiai sutraiškita dėl senovėje įvykusios uolienų griūties. Mokslininkams teko tiesiog po gabalėlį atkurti kaukolės struktūrą. Jie panaudojo daugiau nei 200 fragmentų.
Rekonstravus kaukolę, ji buvo suskaitmeninta ir atspausdinta 3D spausdintuvu. Remdamiesi šiuo modeliu specialistai uždėjo raumenų ir odos sluoksnius taip, kaip jie turėtų būti išdėstyti pagal skeleto ypatybes. Taip pavyko atkurti neandertalietės Šanidar Zet išvaizdą. Tokia pati praktika buvo taikoma ir daugeliui kitų rastų palaikų.
Tačiau tai nebuvo pagrindinis ekspedicijos tikslas. Mokslininkai vis dar nori suprasti, kodėl neandertaliečiai gana greitai išmirė praėjus keliems tūkstančiams metų po Homo sapiens atsiradimo. Šiuo tikslu tiriami neandertaliečių visuomenės socialinės sąveikos ypatumai.
Pavyzdžiui, pavyko išsiaiškinti, kad Šanidaro oloje greičiausiai buvo savotiškas kapinynas, kuriame mirusieji buvo laidojami ne masiškai ir ne vienu metu, o dešimtis metų. O akmuo, kuris iš pradžių buvo laikomas laidojimo ritualo dalimi, turėjo orientyro pobūdį. Taigi kiti neandertaliečiai suprasdavo, kur yra laidojimo vieta, ir galėdavo į ją sugrįžti. Kartu buvo išsaugotos ir iš kartos į kartą perduodamos tam tikros laidojimo tradicijos. Tai rodo palaidotųjų pozos ir jų buvimo vieta.
Nėra komentarų! Būkite pirmas.