8 neigiamos frazės, kurias laikas nustoti sau kartoti

Kuo labiau sau įteigsite, kad jums nepavyks, tuo didesnė tikimybė, kad taip ir bus.

Aš esu idiotas.

Trečią kartą iš naujo darote svarbų projektą? Negali suprasti, kas parašyta vadovėlyje? Nusprendėte imtis „Python” programavimo, bet galvoje sukasi nuo naujos informacijos? Tokiomis akimirkomis nesunku suabejoti savo intelektiniais gebėjimais ir apdovanoti save kokiais nors įžeidžiančiais epitetais.

Tačiau užuot barę save, pabandykite vartoti švelnesnes frazes. Pavyzdžiui, „Turiu stipriųjų ir silpnųjų pusių. Programavimas yra tikrai sunkus. Turėsiu tam skirti daugiau laiko ir pastangų”. Priešingu atveju laikui bėgant tikrai įtikinsite save, kad nesate genialus savo protu – ir taip atkirsite sau kelią į įdomius projektus ir naujas žinias.

Aš esu nevykėlis! Man niekas nesiseka.

Paprastai taip sakome, kai esame pavargę ir pasaulis mums atrodo labai niūriomis spalvomis. Tokiomis akimirkomis užtenka paskutinės smulkmenos, kad nuleistume rankas ir sušuktume: „Kodėl man visada nesiseka!.”

Tačiau tai labai bendra ir kategoriška frazė, už kurios paprastai neslypi jokie esminiai faktai.

Pabandykite tokius išsireiškimus pakeisti neutralesniu variantu: „Taip, mano gyvenime būna pakilimų ir nuosmukių. Bet aš darau būtent tiek, kiek galiu, ir taip gerai, kaip šiuo metu galiu”.

Dėl visko kaltas aš pats

Kartais bandome perkelti atsakomybę kitiems, o kartais nueiname į kitą kraštutinumą ir pradedame kaltinti save dėl visų savo ir kartu kitų žmonių nelaimių. Tai nėra konstruktyvu ir gali ilgam sugadinti jūsų nuotaiką ir motyvaciją. Pabandykite pasakyti: „Aš prisidėjau prie to, kas nutiko. Tačiau esu atsakingas tik už savo veiksmus ir sprendimus, o ne už visą situaciją”.

Jie tikriausiai galvoja, kad aš esu…

Tai senas mūsų klaidingas įsitikinimas – laikyti save visatos centru ir manyti, kad visiems aplinkiniams tikrai rūpi, kaip mes atrodome, ką sakome ir ką darome. Visa tai, žinoma, kyla iš nepasitikėjimo savimi: iš esmės savo mintis priskiriame kitiems.

Tai reiškia, kad ne jūsų klasės draugai per susitikimą mano, jog esate nevykėlis, o jūs patys taip manote.

Ir net jei kai kuriems nepažįstamiems žmonėms iš tikrųjų nepatinkate, tai nieko nereiškia. Taigi vietoj nerimą keliančio „Jie mano, kad aš…” įrašykite tokią formuluotę: „Jie gali galvoti, ką nori, tai jų teisė. Bet jų nuomonė yra tik jų nuomonė, ji nieko nesako apie mane”.

Esu tinginys ir atidėliotojas.

Taip yra nutikę visiems: einate į darbą, lendate į internetą ieškoti svarbios informacijos, nuorodą po nuorodos – ir tada praeina trys valandos, o jūs skaitote apie Kim Kardashian plastines operacijas arba žiūrite dokumentinį filmą apie lašišines žuvis.

Po to kiekvieną užplūsta kaltės jausmas: kaipgi taip, juk turėjau daryti ką nors naudingo, o vietoj to… Esu tingus, nuobodus ir pasyvus, niekada nieko nepasieksiu. Tik kad toks savęs kaltinimas niekam nepadeda pasijusti geriau.

Kaltės jausmas yra viena iš užsitęsusio atidėliojimo priežasčių. Mes gaištame laiką, paskui dėl to kaltiname save ir galvojame, kad diena jau sugadinta ir beprasmiška imtis darbo. Todėl nekonstruktyvius pasisakymus geriau pakeisti tokiais: „Šiandien kaip tik tokia diena, man reikėjo pailsėti. O rytoj aš tai kompensuosiu”.

Niekada nieko nesugebėsiu padaryti!

Visi, žinoma, svajoja apie šviesią, ryškią ir patogią ateitį. Tačiau ne visada lengva tuo patikėti – ypač jei nesėkmės sklinda iš visų pusių. Į galvą tuoj pat ima lįsti dekadentiškos mintys: „Aš niekada nieko nepasieksiu, man niekada niekas nepavyks ir aš mirsiu skurde”.

Tikimybė, kad taip nutiks, yra daug didesnė, jei ir toliau save barsite.

Mokslininkai apklausė 117 sportininkų, kiekvienam iš jų davė nurodymus, kaip vesti vidinį dialogą. Dalis dalyvių davė sau instrukcijas, kurios niekaip nebuvo emociškai nuspalvintos, antrosios grupės sportininkai stengėsi save motyvuoti. Trečiosios grupės sportininkai save gyrė, ketvirtosios grupės – peikė ir baugino. Rezultatai per daug nesiskyrė, tačiau pirmųjų trijų grupių sportininkai vis dėlto pasiekė geresnių rezultatų ir labiau pasitikėjo savimi nei tie, kurie save kritikavo.

Jei tikrai norite nusivilti ir abejoti savimi, galite tai daryti švelniau: „Taip, aš suprantu, kad manęs gali laukti nesėkmė. Bet tai ne priežastis nebandyti. Bet kuriuo atveju iš šios istorijos išmoksiu kažko vertingo.

Aš praleidau tokią galimybę! Galėjau pasistengti šiek tiek labiau!

Įspūdingi uždarbiai, įdomūs pasiūlymai ir naudingos pažintys kartais plaukia pasroviui. Kartais tai būna mūsų pačių kaltė, o kartais – tiesiog aplinkybės. Tačiau prieš pasinerdami į apgailestavimus prisiminkite, kad nesėkmių pasitaiko absoliučiai visiems.

Pavyzdžiui, kadaise socialiniuose tinkluose buvo populiarus hashtag’as #maneneprieme. Po juo įvairūs žmonės, net sėkmingi ir garsūs, pasakojo, kaip jiems nepasisekė stojant į universitetą, įsidarbinant ar per svarbias derybas.

Todėl prieš atsidūsėdami dėl pralaimėjimo ir kankindami save, pabandykite šią mintį išreikšti kitaip: „Man čia nepavyko. Taigi truputį liūdėsiu, o tada išanalizuosiu savo klaidas ir dirbsiu prie jų”. Taip pat galite pagalvoti apie ką nors, kas įvyko jūsų gyvenime dėl „nesėkmės”. Pavyzdžiui, jei būtumėte įsidarbinęs į svajonių darbą, nebūtumėte įsidarbinęs mažoje įmonėje ir ten sutikęs savo sielos draugą.

Pas jos visada viskas gaunasi. Ne taip, kaip pas mane…”

Įdomu, ar pasaulyje yra nors vienas žmogus, kuris nuo vaikystės nebuvo lyginamas su kitais? Jonas prisivirė košės, o tu – ne. Asta gavo penketą, o tu – trejetą. Visi tavo bendraklasiai jau vedę, o tu sėdėsi vienas.

Žinoma, mes pripratome, kad visada šalia yra Jonas ir Asta, kurie a priori yra geresni už mus. Ir mes atkakliai lyginame save su jomis, tikėdamiesi, kad niekuo joms nenusileidžiame. Ir, žinoma, dažnai palyginimą pralaimime, nes kažkam kitam žolė tikrai bus žalesnė.

Užuot pavydėję kitiems ir žiauriai barę save, pažvelkite į situaciją kitu kampu: „Jis gerai padirbėjo, štai prie ko priėjo. Turiu ko iš jo pasimokyti.” Pasaulyje užtenka sėkmės, pinigų ir meilės mums visiems.